Skip to content

98-erių Povilui prireikė 5 metų, kol išmoko gyventi vienas: kasdien verdu bulves ir laukiu vaikų skambučių

98-erių metų Povilas iš Rokiškio rajono pats pjauna žolę, gaminasi valgį, tvarko namus ir vairuoja automobilį. „Vakarais neramu, kol vaikai nepaskambina“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Mano pasas meluoja“ sako Povilas, paklaustas, ar vienam gyventi neliūdna.

Povilas Ruželė iš Rokiškio rajono Kazliškio seniūnijos yra, ko gero, vyriausias ir stipriausias vyras, skaičiuojantis jau 98-uosius. Rokiškėnas nepamiršta vairuotojo pažymėjimo ir išsiruošęs į kelionę automobiliu, pajuda iš lėto, atsargiai, apsižvalgydamas. Kelionė neilga – į vos už trijų kilometrų esantį Kazliškio miestelį apsipirkti.

„Kojos slobnas, tai jeigu nevairuosiu mašinos, tai tadu aš nei bažnyčion nuvažiuosiu, niekur nieką… O dabar, kai vairuoju, tai va ir į kapines nuvažiuoju, ir palaistau gėles, ir parduotuvėn užeinu“, – sako automobilio vairo nesibaidantis P. Ruželė.

Vaikai priveža maisto, tačiau Povilas kartais užsimano saldainių ar bandelių. Vyras Kazliškio parduotuvėje nusiperka saldainių „Kregždutė“. Gyvena vienas ir niekas jam negali sutrukdyti, kad ir pasivažinėti. Sako, anądien buvo iki pat Rokiškio nuvažiavęs.

Povilui Ruželei – 98-eri, iš jų 69 metus vairuoja automobilį. Nepaisant ilgos vairuotojo patirties, tik keletą kartų buvo sustabdytas policijos, ir tai tik paklausti, ar vairuotojo pažymėjimas dar galioja. Gydytojas pratęsė, liepė vairuoti su akiniais. Tik Povilas kartais nepaklauso.

„Kai pagalvoji, kad jam tiek metų, kaip ir turėtų būti nenormalu, bet kai daug praeinančių žmonių matome, būna, kad metų mažiau, bet prasčiau atrodo… Tikrai visiems reikėtų pasižiūrėti ir lygiuotis į šį žmogų“, – sako saldainius Povilui pardavusi Kazliškio parduotuvės pardavėja Daiva Pauliukienė.
Ruželės sodyba ant kalnelio vilioja spalvingomis langinėmis ir didžiuliais medžiais. Prieš 64 metus Povilas pats pastatė namą. Dabar sodyba ištuštėjusi. Žmona mirė, vaikai išsilakstė.

Povilas sako, kad prireikė penkerių metų, kol išmoko gyventi vienas. Nedykinėja, vis ką nors sugalvoja. Duktė prisakė laistyti gėles, sūnus – pjauti žolę, kad tėvas krutėtų.
„Šitų kiemų tai per dvi valandas (žolę nupjaunu – LRT.lt), – tarmiškai patikina pašnekovas. – Tai tadu papjaunu, įeinu kambarin, atsigeriu vandenio arba giros kokios, paguliu dar pusvalandį arba valandų ir vėl einu. Taip ir krutu.“

Povilas išmoko gaminti. Sako, šaldiklis pilnas dukters pagaminto maisto, bet jam skaniausias patiekalas – bulvės.
„Ir pasakysiu, kad bulves verdu, galima sakyt, kasryt. Jeigu didesnės bulvės, tai dvi verdu. O jeigu didelė – vienų tesuvalgau. Pietų irgi va tas pats, tadu kefyro su bulvėm valgau. O vakare daugiausia pusę bulvės patalnėj da pakepinu. Ir tadu kiaušinį, sviestą įdedu biškutį – per penkias minutes iškepa“, – savo kasdienį mitybos racioną nusako Povilas.

Laidos herojus pats tvarko kambarius, bet ne iš nuobodulio. Sako, tėvai buvo labai tvarkingi, Povilą ir tris seseris lenkė prie tvarkos. Vyras ir nuo pasaulio neatsilieka, skaito laikraščius, žiūri žinias per televizorių.
„Aš tų patį laikraštį paskaitau, – sako Povilas. – Laikraštis ataina per savaitį ir vienas, ir kitas. Kitas po du sykius. Tai tų patį laikraštį skaitau kasdien.“
Povilas kolūkyje kombainininku dirbo. Apie tuos laikus primena dovanos: du radijo imtuvai, trys laikrodžiai, dviratis ir krūva garbės raštų.
„Seniai begėriau. Nebeatmenu. Ai, dar buvo mano gimtadienis, gal alaus bent pusę stiklinės išgėriau, – juokiasi P. Ruželė. – Žmona mano sakė, kad aš pijokas, o kolūkio pirmininkas Martinėlis, jau numirė, sakė, kad aš rimtų gyvenimų pragyvenau.“
Nors jau eina 99-ti, Povilas gali pasigirti puikia atmintimi. Tik sūnus prieštarauja, sako niekada negirdėjęs, kad mama girtuokliu tėtį pavadintų.
„Šnekam mes ir telefonu. Dažniausiai aplankau šeštadieniais“, – patikina sūnus Ričardas.

Pasivaikščiojimai su sūnumi, pokalbiai apie ūkinius reikalus Povilui – tarsi balzamas širdžiai. Jis nori gyventi vienas, kratosi socialinės pagalbos, tačiau prasitaria, kad gyvena laukimu.
„Laukiu vaikų skambučių. Ričardas skambina daugiausiai rytą arba lig pietų, o duktė – vakare apie aštuonias. Tai rytą Ričardas kų pasaką, tadu apie aštuonias skambina duktė. Ir laukiu paskambinimo ir vieno, ir kito“, – sako Povilas Ruželė.
Vaikų skambučiai, kad ir kaip žmogus įdomiai begyventų, Povilui turbūt tampa pačiu svarbiausiu dienos įvykiu.
Visas reportažas apie Povilo Ruželės kasdienybę – laidos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.

98-erių metų Povilas iš Rokiškio rajono pats pjauna žolę, gaminasi valgį, tvarko namus ir vairuoja automobilį. „Vakarais neramu, kol vaikai nepaskambina“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Mano pasas meluoja“ sako Povilas, paklaustas, ar vienam gyventi neliūdna.

Povilas Ruželė iš Rokiškio rajono Kazliškio seniūnijos yra, ko gero, vyriausias ir stipriausias vyras, skaičiuojantis jau 98-uosius. Rokiškėnas nepamiršta vairuotojo pažymėjimo ir išsiruošęs į kelionę automobiliu, pajuda iš lėto, atsargiai, apsižvalgydamas. Kelionė neilga – į vos už trijų kilometrų esantį Kazliškio miestelį apsipirkti.

„Kojos slobnas, tai jeigu nevairuosiu mašinos, tai tadu aš nei bažnyčion nuvažiuosiu, niekur nieką… O dabar, kai vairuoju, tai va ir į kapines nuvažiuoju, ir palaistau gėles, ir parduotuvėn užeinu“, – sako automobilio vairo nesibaidantis P. Ruželė.

Vaikai priveža maisto, tačiau Povilas kartais užsimano saldainių ar bandelių. Vyras Kazliškio parduotuvėje nusiperka saldainių „Kregždutė“. Gyvena vienas ir niekas jam negali sutrukdyti, kad ir pasivažinėti. Sako, anądien buvo iki pat Rokiškio nuvažiavęs.

Povilui Ruželei – 98-eri, iš jų 69 metus vairuoja automobilį. Nepaisant ilgos vairuotojo patirties, tik keletą kartų buvo sustabdytas policijos, ir tai tik paklausti, ar vairuotojo pažymėjimas dar galioja. Gydytojas pratęsė, liepė vairuoti su akiniais. Tik Povilas kartais nepaklauso.

„Kai pagalvoji, kad jam tiek metų, kaip ir turėtų būti nenormalu, bet kai daug praeinančių žmonių matome, būna, kad metų mažiau, bet prasčiau atrodo… Tikrai visiems reikėtų pasižiūrėti ir lygiuotis į šį žmogų“, – sako saldainius Povilui pardavusi Kazliškio parduotuvės pardavėja Daiva Pauliukienė.
Ruželės sodyba ant kalnelio vilioja spalvingomis langinėmis ir didžiuliais medžiais. Prieš 64 metus Povilas pats pastatė namą. Dabar sodyba ištuštėjusi. Žmona mirė, vaikai išsilakstė.

Povilas sako, kad prireikė penkerių metų, kol išmoko gyventi vienas. Nedykinėja, vis ką nors sugalvoja. Duktė prisakė laistyti gėles, sūnus – pjauti žolę, kad tėvas krutėtų.
„Šitų kiemų tai per dvi valandas (žolę nupjaunu – LRT.lt), – tarmiškai patikina pašnekovas. – Tai tadu papjaunu, įeinu kambarin, atsigeriu vandenio arba giros kokios, paguliu dar pusvalandį arba valandų ir vėl einu. Taip ir krutu.“

Povilas išmoko gaminti. Sako, šaldiklis pilnas dukters pagaminto maisto, bet jam skaniausias patiekalas – bulvės.
„Ir pasakysiu, kad bulves verdu, galima sakyt, kasryt. Jeigu didesnės bulvės, tai dvi verdu. O jeigu didelė – vienų tesuvalgau. Pietų irgi va tas pats, tadu kefyro su bulvėm valgau. O vakare daugiausia pusę bulvės patalnėj da pakepinu. Ir tadu kiaušinį, sviestą įdedu biškutį – per penkias minutes iškepa“, – savo kasdienį mitybos racioną nusako Povilas.

Laidos herojus pats tvarko kambarius, bet ne iš nuobodulio. Sako, tėvai buvo labai tvarkingi, Povilą ir tris seseris lenkė prie tvarkos. Vyras ir nuo pasaulio neatsilieka, skaito laikraščius, žiūri žinias per televizorių.
„Aš tų patį laikraštį paskaitau, – sako Povilas. – Laikraštis ataina per savaitį ir vienas, ir kitas. Kitas po du sykius. Tai tų patį laikraštį skaitau kasdien.“
Povilas kolūkyje kombainininku dirbo. Apie tuos laikus primena dovanos: du radijo imtuvai, trys laikrodžiai, dviratis ir krūva garbės raštų.
„Seniai begėriau. Nebeatmenu. Ai, dar buvo mano gimtadienis, gal alaus bent pusę stiklinės išgėriau, – juokiasi P. Ruželė. – Žmona mano sakė, kad aš pijokas, o kolūkio pirmininkas Martinėlis, jau numirė, sakė, kad aš rimtų gyvenimų pragyvenau.“
Nors jau eina 99-ti, Povilas gali pasigirti puikia atmintimi. Tik sūnus prieštarauja, sako niekada negirdėjęs, kad mama girtuokliu tėtį pavadintų.
„Šnekam mes ir telefonu. Dažniausiai aplankau šeštadieniais“, – patikina sūnus Ričardas.

Pasivaikščiojimai su sūnumi, pokalbiai apie ūkinius reikalus Povilui – tarsi balzamas širdžiai. Jis nori gyventi vienas, kratosi socialinės pagalbos, tačiau prasitaria, kad gyvena laukimu.
„Laukiu vaikų skambučių. Ričardas skambina daugiausiai rytą arba lig pietų, o duktė – vakare apie aštuonias. Tai rytą Ričardas kų pasaką, tadu apie aštuonias skambina duktė. Ir laukiu paskambinimo ir vieno, ir kito“, – sako Povilas Ruželė.
Vaikų skambučiai, kad ir kaip žmogus įdomiai begyventų, Povilui turbūt tampa pačiu svarbiausiu dienos įvykiu.
Visas reportažas apie Povilo Ruželės kasdienybę – laidos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.

Pilną straipsnį skaitykite: LRT.lt