Skip to content

Rytus detektyvais ir kava pradedanti Vaiva Mainelytė dietų nesilaiko: brangiosios, nealinkite savęs ir suvalgykite pyragėlį

Kiekvienas kino ir teatro aktorės Vaivos Mainelytės rytas prasideda parke su šuniuku. „Po to – kava ir mėgaujuosi detektyvais“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ Vaiva sako, kad tai esąs vienintelis žanras, atitraukiantis nuo gyvenimo prozos. Prozos aktorė patyrė nemenkai. Ankstyva šlovė ir sunkios netektys, nepriteklius ir meilės jūra. Visa tai reikėjo išbūti ir ištverti. Iki šiol prie kiekvieno drabužio Vaiva dėvi žiogelį. Kažkada jai tokį apsaugos simbolį prisegė močiutė.

„Ir kas pasakė, kad senatvė graži? Tikrai ne. Nepritariu tam. Na koks čia gražumas? Kai atsikeli – padidėjęs spaudimas, negali paeiti, svirduliuoji. Argi čia gražu? Ne, ne, jaunystė gražu, vaikystė – gražu“, – linguodama galvą nostalgiškai kalba bene ryškiausia šalies aktorė.

Visai neseniai teatro ir kino pasaulis minėjo Vaivos Mainelytės 75-metį. Didžiulis dėmesys ir sveikinimai, sako, ne tik teikia džiaugsmą, bet ir atima nemažai jėgų bei sveikatos.
„Mano charakteris – nedemonstruot savo negalios, – sako V. Mainelytė. – Aš, kai išsilaižau, tada galiu išeiti, o jei ne, tai tik tai su Kora tiesiai per Šermukšnių gatvę (garsiai nusijuokia – LRT.lt).“ Kora – Vaivos šuo, kažkada vaikaičio parneštas iš prieglaudos. Dabar kalytė yra mieliausias aktorės rūpestis.
„Prabundu – kava. Ne, negaliu gert kavos, kol neišvedžiau Koros. Čia jau džiaugsmas: susitinku Lukiškių aikštėj su tokiais pat, kurie vedžioja – jau turiu pažįstamų. Ir visi pažįstami pagal šunis. Kai aš buvau sanatorijoje, sakė, kad Koros nesimatė dvi savaites. Paskui, viskas kaip žiūrėsi – džiaugsmas. Suvažiuoja prie mano namų ūkininkai, atveža įvairių prekių. Visi jau pažįstami vardais, produkcija ir jau nuolaidą turiu – tarkim, euru mažiau kai ką gaunu. […] Išeini į gatvę ir jau pilna siurprizų ten. Kažką vis sutinki.

Paskui aš verdu kavą, įsijungiu televizorių, per pirmą LRT programą žiūriu detektyvus – „Leipcigo kriminalinę policiją“. Tris serijas pažiūriu ir tada laikas ateina pietučiams. Arba kažką pati pasigaminu, arba nusileidžiu į kavinę, kuri, praktiškai, kieme yra. Susitinku dar su bičiule, kuri šuniuką į lauką išneša. Kartu su ja pasivaikštom. […] O paskui skambučiai. Dabar po jubiliejaus šventimo – kaip maratonas. Aš dar sakau, tiek metų nesirodžiau niekur, nei televizijoj, nei žurnaluose, tai už visus tuos metus man visi atkeršijo – dabar jau kiekvieną dieną beveik turiu susitikimus. Tai irgi malonu, aišku, labai“, – savo įprastą dienotvarkės ritmą išdėsto aktorė.
Gavom 150 tūkstančių tų popieriukų – vagnorkių. […] Ir kaip nori, taip gyvenk.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras beveik du dešimtmečius aktorei buvo tapęs antraisiais namais. Vaiva prisimena ne iškart pripratusi prie naujosios teatro erdvės.
„[…] Būdavo talkos, tai teko nešioti plytas, paskui grimerinėje savo langus išsivalyti, dar kažką ten nuveikti. Labai norėjom kuo greičiau į šitą naują teatrą, – prisiminimais dalinasi teatro ir kino aktorė. – Bet visi gražiausi metai prabėgo J. Basanavičiaus g., kur mes buvom laikinai įsikūrę. Ten ir vaidmenys, ir jaukus tas teatras, akustika puiki. O čia kol pripratom… Truputį blaškė tos šviesios sienos užkulisiuose, to susikaupimo tokio gal nebuvo.“
Tais laikais, pasakoja V. Mainelytė, stengdavosi į parduotuvę neiti. „Jeigu parduoda bananus ar apelsinus, kurių deficitas, na tai kaip tu vaikui nenupirksi? Bet turi atstovėti didelę eilę! O paskui reikia klasikiniame spektaklyje vaidinti. Suknelė klasikinė, o tave išraudusiais žandais matė eilėje. Tad žiūrovui reikėjo dar ir šitą jausmą nugalėti, – šypsosi pašnekovė. – O dabar centre gyvenu ir jei greit į parduotuvę nulekiu, nepasidažiusi, būtinai kažką sutiksiu. „Kas tau? Tu blogai jautiesi?“, – kreipiasi į mane sutiktasis. O aš tiesiog akių nepasidažiusi. Todėl dabar labai gelbsti akiniai. Anksčiau nesuvokiau, kad tai tokia gera išsigelbėjimo priemonė.“

Aš taip kūdai nevažinėdavau, kad kažką pristatyčiau ir viskas. Aš pasiimdavau ištraukas iš mono spektaklio ir suvaidindavau.
Tačiau situacijų, kai tekdavo gelbėtis kur kas rimčiau, Vaivos gyvenime būta ne vienos. Prisimena ir vieną skaudžiausių patirčių, kai 1991-aisiais, kartu su būriu aktorių, buvo atleista iš teatro. Kino tuo metu nebuvo – jis merdėjo. Neliko darbo, neliko ir pajamų.
„Gavom 150 tūkstančių tų popieriukų – vagnorkių. Tai yra labai nedaug. Už visą gyvenimą. Ir kaip nori, taip gyvenk“, – sunkų gyvenimo etapą prisimena garsi aktorė.
Tuo metu Lietuvoje skleidėsi laukinis kapitalizmas. Vaiva prisimena, rado išeitį, ėmėsi pardavinėti tada staiga išpopuliarėjusius „Danutės“ pyragus. Vėliau ją pakvietė tapti ir lietuviškos kosmetikos veidu. Net ir sukdamasi versle, žinoma aktorė sugebėjo pasitelkti savo vaidybos meną.
Pavėlavęs jis atėjo į tą mokomąjį teatrą ir stovėjo prie durų toks aukštas, gražus, lieknas.
„Aš pagalvoju, kad vis tiek, jei kažko netenki, 32 žmonės buvo atleisti iš teatro, Dievulis kažką ruošė. Na taip ir buvo, beveik iškart atsidūriau kitame teatre – Vaidilos teatre, – pasakoja V. Mainelytė. – Žodžiu, teko visko, visaip užsidirbti. Ir su komercija susipažinau. Taip, aš džiaugiausi, kad turėjau tokią galimybę pabūti vadybininke. Manau, kad savininkai džiaugėsi, nes man labai gerai sekėsi. Priimdavo labai. Aš niekad blogos produkcijos ir nesiūliau. Pyragai saldūs buvo, labai skanūs.
Paskui buvau kosmetikos įmonės veidu. Mano vardu buvo pavadinti kremai, kvepalai. Prancūziški ekstraktai. Aš taip kūdai nevažinėdavau, kad kažką pristatyčiau ir viskas. Aš pasiimdavau ištraukas iš mono spektaklio ir suvaidindavau. Būdavo žmonės klausia: „Vaiva, bet kaip jūs galit?“ Aš atsakydavau: o kodėl gi ne? Taigi va, kiek žiūrovų, kiek moterų sueina. O koks skirtumas, na jeigu nėra galimybės taip, tai taip. Žodžiu, teko išgyventi.“

Gyvenimo patirtys savaime nėra vertybė, įsitikinusi kino ir teatro žvaigždė, ne visos mus grūdina ar daro stipresnius. Atleidimas iš teatro, du kartus įveikta onkologinė liga – tai išgyvenimai, kurių niekam nelinkėtum.
„Argi tokia kaina? Na argi reikia? Dirbi savo, kaip sakant, esi žinoma, populiari, mylima. Tai argi reikia tave niurkdyt? Bet, aišku, aš visada žinojau, kad sugrįšiu į šitą teatrą. Taip ir buvo. Sugrįžau. Prieš 10 ar daugiau metų“, – šypsosi Rokiškyje gimusi aktorė.
Vis kviesdavosi į „Neringą“, o ten gi daug rašytojų susirinkdavo, kompozitoriai susirinkdavosi. Labai smalsu būdavo juos stebėti ir kartu būti.
Šiandien daugybe reikšmingų apdovanojimų įvertinta Vaiva vaidina režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje „Liudijimai“. Įdomu, kad savo herojės istoriją aktorė atrado ir užrašė pati, pasukusi savanoriauti pabėgėlių registracijos centre.
„Papasakot, paliudyt tuos pasakojimus, kuriuos išgyveno Ukrainos moterys, ir sugrįžo pas mus. Per Feisbuką davėme skelbimus, kad gal kurios nori pačios ateit, pasipasakoti. Mergaitės susitiko su daugeliu, o kažkaip man nepavyko, – sako laidos herojė. – Aš susitikau, bet jau tą istoriją tokią panašią buvau girdėjusi, kaip kolegė pasakojo. Tai aš tapau savanore registracijos pabėgėlių centre ir ten sutikau moterį, kuri šiaip ne taip, bet man kažkaip patikėjo tą savo baisią istoriją.“

Vienam kambary pora gyveno, o kitam – du vaikinai. Tai būdavo repetuojam teatre, o parėjus, aš prikepu blynų ar kotletų, pavalgom ir vėl surepetuojam […]
Vos pasirodžius lietuviškiems filmams, ėmė kilti ir jaunos aktorės – Vaivos žvaigždė. Publika ją pamilo iškart. Tai patvirtina net statistika – Lietuvoje ėmė daugėti mergaičių, pavadintų Vaiva.
Vaiva Mainelytė ištekėjo labai jauna – vos 19 metų. Tais laikais tokios ankstyvos santuokos nieko ir nestebino. O meilei nesvarbu nei metai, nei aplinkinių nuomonė.
„Pavėlavęs jis atėjo į tą mokomąjį teatrą ir stovėjo prie durų toks aukštas, gražus, lieknas. Buvo paskui tokie pasivaikščiojimai, vakarienės, vis kviesdavosi į „Neringą“, o ten gi daug rašytojų susirinkdavo, kompozitoriai susirinkdavosi. Labai smalsu būdavo juos stebėti ir kartu būti. Tik atsimenu, kai jis norėjo už mane sumokėti, aš apsiverkiau. Sakau, tu studentas ir čia ne tavo pinigai – čia tavo tėvelių pinigai. Ir jis nesuprato. Gerai, sako, kaip nori. O aš trumpai atkirtau, kad noriu“, – prisimindama juokiasi Vaiva.
Susituokę jaunuoliai išvyko dirbti į Šiaulių dramos teatrą. Po metų gimė dukra, o gyvenimas ir toliau virė tiek teatre, tiek kine.
„Mums iškart, kai atvažiavome, davė butą. Vienam kambary pora gyveno, o kitam – du vaikinai. Tai būdavo repetuojam teatre, o parėjus, aš prikepu blynų ar kotletų, pavalgom ir vėl surepetuojam, kad vakare dar rodytumėm. Na, žodžiu, buvo tiktai teatras ir namai. […] Toks intensyvus buvo laikas.

Kai filmavausi, tai gerai aš uždirbdavau, – prisipažįsta V. Mainelytė. – Jau po festivalio „Vasara baigiasi rudenį“ gauto prizo už geriausią aktorinį ansamblį, turėjau aukščiausią sąjunginę kategoriją ir, atsimenu, beveik dienos užmokestis vos ne atlyginimą teatre siekė.“
Kaip tik tada močiutė Vaivai į suknelę įsegė žiogelį, be kurio žinoma aktorė iš namų neišeina ir šiandien. „Kad labai neapšnekėtų ir neatneštų blogo santykio arba, kaip sako, kad kas nors nenužiūrėtų. Tai aš seniai juos nešioju“, – juokiasi žinoma aktorė.

Žiogelis žiogeliu, bet būta ir močiutės pamokymų, pavyzdžiui, kaip elgtis su vyru. Aktorė, regis, dar nepamiršo močiutės tarmės.
„Kai alkanas vyras, tai Dieve padėk… Visą gyvenimą pildžiau vieną močiutės pamokymą. Jeigu vyras paraina iš darbo, tai nepulk su savo pasakojimas ar prašymais. Tu – iškart barščių, gerų barščių. Pavalga. Nu antrų patiekalų paruošei – pavalga. Iškęsk. Nu, gal kampotą da duosi, tegu geria. Ava tada prašyk, ką tik nori“, – močiutės pamokymą pažodžiui prisimena V. Mainelytė.
Nors abi Vaivos santuokos nebuvo sėkmingos, ją be galo mylėjo žiūrovai. Tiksliau – Vaivą visi dievino ir laukė kiekvieno filmo su ja. Moterys ir merginos kopijavo šukuosenas, aprangą, eiseną, net žvilgsnį. Vaiva dukters vardą taria Dovilė. O jo reikšmė – dovanotoji.
„Man Dovilė yra tikrai dovana, o kad ji dar man padovanojo 4 anūkus, nesitikėjau, – džiaugiasi laiminga močiutė. – Mes labai artimos, tikrai. Ji rytais skambina, per pietus skambina, vakare skambina, jeigu neturime galimybės pasimatyt. Vis tiek du mokinukai, pradinukai, ji pati mokytoja, tai, manau, kad užtenka jai. Stengiuosi aš kažkaip netrukdyti šeimai. Aš tiek, kiek jaučiu, kiek galiu kažkuo prisidėti, kažkuo pamaloninti, bet niekad neinu be pakvietimo į svečius, nors, aišku, visada laukiama, bet maža ką…“

Vyriausiam aktorės vaikaičiui jau 30-mt, viduriniam – per 20, o du jaunėliai – dar pradinukai. Tačiau visi į ją kreipiasi tik Vaivute.
„Ruošiausi kažkur išeiti, o Jokūbėliui buvo dar 5-eri. Taip atsirėmęs prie staliuko žiūri į mane ir sako: „Vaivute, tu – graži moteris.“ Na aš jau tokai laiminga. Paskui praeina diena, kažko aš jam nedaviau. Jis priėjo, įsispendė ir sako: „Vaivute, tu žinai, kad tu – sena, susiraukšlėjus ir negraži?“ Tai jau čia visą gyvenimą atsimenu tuos komplimentus“, – juokiasi V. Mainelytė.
Kai laukia susirenkant šeimos, Vaiva iškepa visų mylimiausią „Napoleoną“. Moteris neslepia, gyvenime nesilaikė dietų, nesivaikė lieknumo standartų ir savęs nealino. Išgyvenusi sunkių ligų, iki šiol tiki, kad savęs alinti negalima, o saldžios nuodėmės – tiesiog būtinos.
Na, būkit malonios, valgykit tas uogas, daržoves, bet suvalgykite ir pyragaitį – taigi džiaugsmą teikia.
„Niekada gyvenime neturėjau svarstyklių. Ir neturėsiu. O kam man jų reikia? Ar gi man jos padės? Ne, tik psichologiškai labiau įsitempsiu. Dabar, kai visos laikosi tų dietų, tai net negaliu žiūrėti. Na, būkit malonios, valgykit tas uogas, daržoves, bet suvalgykite ir pyragaitį – taigi džiaugsmą teikia“, – savęs nealinti dietomis pataria teatro ir kino žvaigždė Vaiva Mainelytė.
Visas pokalbis su neseniai 75-metį atšventusia aktore V. Mainelyte – laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.

Kiekvienas kino ir teatro aktorės Vaivos Mainelytės rytas prasideda parke su šuniuku. „Po to – kava ir mėgaujuosi detektyvais“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ Vaiva sako, kad tai esąs vienintelis žanras, atitraukiantis nuo gyvenimo prozos. Prozos aktorė patyrė nemenkai. Ankstyva šlovė ir sunkios netektys, nepriteklius ir meilės jūra. Visa tai reikėjo išbūti ir ištverti. Iki šiol prie kiekvieno drabužio Vaiva dėvi žiogelį. Kažkada jai tokį apsaugos simbolį prisegė močiutė.

„Ir kas pasakė, kad senatvė graži? Tikrai ne. Nepritariu tam. Na koks čia gražumas? Kai atsikeli – padidėjęs spaudimas, negali paeiti, svirduliuoji. Argi čia gražu? Ne, ne, jaunystė gražu, vaikystė – gražu“, – linguodama galvą nostalgiškai kalba bene ryškiausia šalies aktorė.

Visai neseniai teatro ir kino pasaulis minėjo Vaivos Mainelytės 75-metį. Didžiulis dėmesys ir sveikinimai, sako, ne tik teikia džiaugsmą, bet ir atima nemažai jėgų bei sveikatos.
„Mano charakteris – nedemonstruot savo negalios, – sako V. Mainelytė. – Aš, kai išsilaižau, tada galiu išeiti, o jei ne, tai tik tai su Kora tiesiai per Šermukšnių gatvę (garsiai nusijuokia – LRT.lt).“ Kora – Vaivos šuo, kažkada vaikaičio parneštas iš prieglaudos. Dabar kalytė yra mieliausias aktorės rūpestis.
„Prabundu – kava. Ne, negaliu gert kavos, kol neišvedžiau Koros. Čia jau džiaugsmas: susitinku Lukiškių aikštėj su tokiais pat, kurie vedžioja – jau turiu pažįstamų. Ir visi pažįstami pagal šunis. Kai aš buvau sanatorijoje, sakė, kad Koros nesimatė dvi savaites. Paskui, viskas kaip žiūrėsi – džiaugsmas. Suvažiuoja prie mano namų ūkininkai, atveža įvairių prekių. Visi jau pažįstami vardais, produkcija ir jau nuolaidą turiu – tarkim, euru mažiau kai ką gaunu. […] Išeini į gatvę ir jau pilna siurprizų ten. Kažką vis sutinki.

Paskui aš verdu kavą, įsijungiu televizorių, per pirmą LRT programą žiūriu detektyvus – „Leipcigo kriminalinę policiją“. Tris serijas pažiūriu ir tada laikas ateina pietučiams. Arba kažką pati pasigaminu, arba nusileidžiu į kavinę, kuri, praktiškai, kieme yra. Susitinku dar su bičiule, kuri šuniuką į lauką išneša. Kartu su ja pasivaikštom. […] O paskui skambučiai. Dabar po jubiliejaus šventimo – kaip maratonas. Aš dar sakau, tiek metų nesirodžiau niekur, nei televizijoj, nei žurnaluose, tai už visus tuos metus man visi atkeršijo – dabar jau kiekvieną dieną beveik turiu susitikimus. Tai irgi malonu, aišku, labai“, – savo įprastą dienotvarkės ritmą išdėsto aktorė.
Gavom 150 tūkstančių tų popieriukų – vagnorkių. […] Ir kaip nori, taip gyvenk.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras beveik du dešimtmečius aktorei buvo tapęs antraisiais namais. Vaiva prisimena ne iškart pripratusi prie naujosios teatro erdvės.
„[…] Būdavo talkos, tai teko nešioti plytas, paskui grimerinėje savo langus išsivalyti, dar kažką ten nuveikti. Labai norėjom kuo greičiau į šitą naują teatrą, – prisiminimais dalinasi teatro ir kino aktorė. – Bet visi gražiausi metai prabėgo J. Basanavičiaus g., kur mes buvom laikinai įsikūrę. Ten ir vaidmenys, ir jaukus tas teatras, akustika puiki. O čia kol pripratom… Truputį blaškė tos šviesios sienos užkulisiuose, to susikaupimo tokio gal nebuvo.“
Tais laikais, pasakoja V. Mainelytė, stengdavosi į parduotuvę neiti. „Jeigu parduoda bananus ar apelsinus, kurių deficitas, na tai kaip tu vaikui nenupirksi? Bet turi atstovėti didelę eilę! O paskui reikia klasikiniame spektaklyje vaidinti. Suknelė klasikinė, o tave išraudusiais žandais matė eilėje. Tad žiūrovui reikėjo dar ir šitą jausmą nugalėti, – šypsosi pašnekovė. – O dabar centre gyvenu ir jei greit į parduotuvę nulekiu, nepasidažiusi, būtinai kažką sutiksiu. „Kas tau? Tu blogai jautiesi?“, – kreipiasi į mane sutiktasis. O aš tiesiog akių nepasidažiusi. Todėl dabar labai gelbsti akiniai. Anksčiau nesuvokiau, kad tai tokia gera išsigelbėjimo priemonė.“

Aš taip kūdai nevažinėdavau, kad kažką pristatyčiau ir viskas. Aš pasiimdavau ištraukas iš mono spektaklio ir suvaidindavau.
Tačiau situacijų, kai tekdavo gelbėtis kur kas rimčiau, Vaivos gyvenime būta ne vienos. Prisimena ir vieną skaudžiausių patirčių, kai 1991-aisiais, kartu su būriu aktorių, buvo atleista iš teatro. Kino tuo metu nebuvo – jis merdėjo. Neliko darbo, neliko ir pajamų.
„Gavom 150 tūkstančių tų popieriukų – vagnorkių. Tai yra labai nedaug. Už visą gyvenimą. Ir kaip nori, taip gyvenk“, – sunkų gyvenimo etapą prisimena garsi aktorė.
Tuo metu Lietuvoje skleidėsi laukinis kapitalizmas. Vaiva prisimena, rado išeitį, ėmėsi pardavinėti tada staiga išpopuliarėjusius „Danutės“ pyragus. Vėliau ją pakvietė tapti ir lietuviškos kosmetikos veidu. Net ir sukdamasi versle, žinoma aktorė sugebėjo pasitelkti savo vaidybos meną.
Pavėlavęs jis atėjo į tą mokomąjį teatrą ir stovėjo prie durų toks aukštas, gražus, lieknas.
„Aš pagalvoju, kad vis tiek, jei kažko netenki, 32 žmonės buvo atleisti iš teatro, Dievulis kažką ruošė. Na taip ir buvo, beveik iškart atsidūriau kitame teatre – Vaidilos teatre, – pasakoja V. Mainelytė. – Žodžiu, teko visko, visaip užsidirbti. Ir su komercija susipažinau. Taip, aš džiaugiausi, kad turėjau tokią galimybę pabūti vadybininke. Manau, kad savininkai džiaugėsi, nes man labai gerai sekėsi. Priimdavo labai. Aš niekad blogos produkcijos ir nesiūliau. Pyragai saldūs buvo, labai skanūs.
Paskui buvau kosmetikos įmonės veidu. Mano vardu buvo pavadinti kremai, kvepalai. Prancūziški ekstraktai. Aš taip kūdai nevažinėdavau, kad kažką pristatyčiau ir viskas. Aš pasiimdavau ištraukas iš mono spektaklio ir suvaidindavau. Būdavo žmonės klausia: „Vaiva, bet kaip jūs galit?“ Aš atsakydavau: o kodėl gi ne? Taigi va, kiek žiūrovų, kiek moterų sueina. O koks skirtumas, na jeigu nėra galimybės taip, tai taip. Žodžiu, teko išgyventi.“

Gyvenimo patirtys savaime nėra vertybė, įsitikinusi kino ir teatro žvaigždė, ne visos mus grūdina ar daro stipresnius. Atleidimas iš teatro, du kartus įveikta onkologinė liga – tai išgyvenimai, kurių niekam nelinkėtum.
„Argi tokia kaina? Na argi reikia? Dirbi savo, kaip sakant, esi žinoma, populiari, mylima. Tai argi reikia tave niurkdyt? Bet, aišku, aš visada žinojau, kad sugrįšiu į šitą teatrą. Taip ir buvo. Sugrįžau. Prieš 10 ar daugiau metų“, – šypsosi Rokiškyje gimusi aktorė.
Vis kviesdavosi į „Neringą“, o ten gi daug rašytojų susirinkdavo, kompozitoriai susirinkdavosi. Labai smalsu būdavo juos stebėti ir kartu būti.
Šiandien daugybe reikšmingų apdovanojimų įvertinta Vaiva vaidina režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje „Liudijimai“. Įdomu, kad savo herojės istoriją aktorė atrado ir užrašė pati, pasukusi savanoriauti pabėgėlių registracijos centre.
„Papasakot, paliudyt tuos pasakojimus, kuriuos išgyveno Ukrainos moterys, ir sugrįžo pas mus. Per Feisbuką davėme skelbimus, kad gal kurios nori pačios ateit, pasipasakoti. Mergaitės susitiko su daugeliu, o kažkaip man nepavyko, – sako laidos herojė. – Aš susitikau, bet jau tą istoriją tokią panašią buvau girdėjusi, kaip kolegė pasakojo. Tai aš tapau savanore registracijos pabėgėlių centre ir ten sutikau moterį, kuri šiaip ne taip, bet man kažkaip patikėjo tą savo baisią istoriją.“

Vienam kambary pora gyveno, o kitam – du vaikinai. Tai būdavo repetuojam teatre, o parėjus, aš prikepu blynų ar kotletų, pavalgom ir vėl surepetuojam […]
Vos pasirodžius lietuviškiems filmams, ėmė kilti ir jaunos aktorės – Vaivos žvaigždė. Publika ją pamilo iškart. Tai patvirtina net statistika – Lietuvoje ėmė daugėti mergaičių, pavadintų Vaiva.
Vaiva Mainelytė ištekėjo labai jauna – vos 19 metų. Tais laikais tokios ankstyvos santuokos nieko ir nestebino. O meilei nesvarbu nei metai, nei aplinkinių nuomonė.
„Pavėlavęs jis atėjo į tą mokomąjį teatrą ir stovėjo prie durų toks aukštas, gražus, lieknas. Buvo paskui tokie pasivaikščiojimai, vakarienės, vis kviesdavosi į „Neringą“, o ten gi daug rašytojų susirinkdavo, kompozitoriai susirinkdavosi. Labai smalsu būdavo juos stebėti ir kartu būti. Tik atsimenu, kai jis norėjo už mane sumokėti, aš apsiverkiau. Sakau, tu studentas ir čia ne tavo pinigai – čia tavo tėvelių pinigai. Ir jis nesuprato. Gerai, sako, kaip nori. O aš trumpai atkirtau, kad noriu“, – prisimindama juokiasi Vaiva.
Susituokę jaunuoliai išvyko dirbti į Šiaulių dramos teatrą. Po metų gimė dukra, o gyvenimas ir toliau virė tiek teatre, tiek kine.
„Mums iškart, kai atvažiavome, davė butą. Vienam kambary pora gyveno, o kitam – du vaikinai. Tai būdavo repetuojam teatre, o parėjus, aš prikepu blynų ar kotletų, pavalgom ir vėl surepetuojam, kad vakare dar rodytumėm. Na, žodžiu, buvo tiktai teatras ir namai. […] Toks intensyvus buvo laikas.

Kai filmavausi, tai gerai aš uždirbdavau, – prisipažįsta V. Mainelytė. – Jau po festivalio „Vasara baigiasi rudenį“ gauto prizo už geriausią aktorinį ansamblį, turėjau aukščiausią sąjunginę kategoriją ir, atsimenu, beveik dienos užmokestis vos ne atlyginimą teatre siekė.“
Kaip tik tada močiutė Vaivai į suknelę įsegė žiogelį, be kurio žinoma aktorė iš namų neišeina ir šiandien. „Kad labai neapšnekėtų ir neatneštų blogo santykio arba, kaip sako, kad kas nors nenužiūrėtų. Tai aš seniai juos nešioju“, – juokiasi žinoma aktorė.

Žiogelis žiogeliu, bet būta ir močiutės pamokymų, pavyzdžiui, kaip elgtis su vyru. Aktorė, regis, dar nepamiršo močiutės tarmės.
„Kai alkanas vyras, tai Dieve padėk… Visą gyvenimą pildžiau vieną močiutės pamokymą. Jeigu vyras paraina iš darbo, tai nepulk su savo pasakojimas ar prašymais. Tu – iškart barščių, gerų barščių. Pavalga. Nu antrų patiekalų paruošei – pavalga. Iškęsk. Nu, gal kampotą da duosi, tegu geria. Ava tada prašyk, ką tik nori“, – močiutės pamokymą pažodžiui prisimena V. Mainelytė.
Nors abi Vaivos santuokos nebuvo sėkmingos, ją be galo mylėjo žiūrovai. Tiksliau – Vaivą visi dievino ir laukė kiekvieno filmo su ja. Moterys ir merginos kopijavo šukuosenas, aprangą, eiseną, net žvilgsnį. Vaiva dukters vardą taria Dovilė. O jo reikšmė – dovanotoji.
„Man Dovilė yra tikrai dovana, o kad ji dar man padovanojo 4 anūkus, nesitikėjau, – džiaugiasi laiminga močiutė. – Mes labai artimos, tikrai. Ji rytais skambina, per pietus skambina, vakare skambina, jeigu neturime galimybės pasimatyt. Vis tiek du mokinukai, pradinukai, ji pati mokytoja, tai, manau, kad užtenka jai. Stengiuosi aš kažkaip netrukdyti šeimai. Aš tiek, kiek jaučiu, kiek galiu kažkuo prisidėti, kažkuo pamaloninti, bet niekad neinu be pakvietimo į svečius, nors, aišku, visada laukiama, bet maža ką…“

Vyriausiam aktorės vaikaičiui jau 30-mt, viduriniam – per 20, o du jaunėliai – dar pradinukai. Tačiau visi į ją kreipiasi tik Vaivute.
„Ruošiausi kažkur išeiti, o Jokūbėliui buvo dar 5-eri. Taip atsirėmęs prie staliuko žiūri į mane ir sako: „Vaivute, tu – graži moteris.“ Na aš jau tokai laiminga. Paskui praeina diena, kažko aš jam nedaviau. Jis priėjo, įsispendė ir sako: „Vaivute, tu žinai, kad tu – sena, susiraukšlėjus ir negraži?“ Tai jau čia visą gyvenimą atsimenu tuos komplimentus“, – juokiasi V. Mainelytė.
Kai laukia susirenkant šeimos, Vaiva iškepa visų mylimiausią „Napoleoną“. Moteris neslepia, gyvenime nesilaikė dietų, nesivaikė lieknumo standartų ir savęs nealino. Išgyvenusi sunkių ligų, iki šiol tiki, kad savęs alinti negalima, o saldžios nuodėmės – tiesiog būtinos.
Na, būkit malonios, valgykit tas uogas, daržoves, bet suvalgykite ir pyragaitį – taigi džiaugsmą teikia.
„Niekada gyvenime neturėjau svarstyklių. Ir neturėsiu. O kam man jų reikia? Ar gi man jos padės? Ne, tik psichologiškai labiau įsitempsiu. Dabar, kai visos laikosi tų dietų, tai net negaliu žiūrėti. Na, būkit malonios, valgykit tas uogas, daržoves, bet suvalgykite ir pyragaitį – taigi džiaugsmą teikia“, – savęs nealinti dietomis pataria teatro ir kino žvaigždė Vaiva Mainelytė.
Visas pokalbis su neseniai 75-metį atšventusia aktore V. Mainelyte – laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.

Pilną straipsnį skaitykite: LRT.lt