Danielius Mikalkėnas per 40 dienų pėsčiomis įveikė 1100 km atstumą, kasdien vidutiniškai nužingsniuodamas po 26-27 km. Kelionę vainikavo finišas Rokiškio Nepriklausomybės aikštėje, kur keliautoją pasitiko artimieji bei rajono vadovai.
Keliautojas pabrėžė, jog žygis sugriovė mitus apie lietuvių uždarumą, nes kelyje sutikti žmonės buvo itin svetingi ir linkę padėti. Nepaisant patirtų iššūkių, D. Mikalkėnas jautėsi saugiai ir dažnai sulaukdavo pagalbos nakvynės klausimais.
Išvydęs daugybę apleistų Lietuvos kaimų ir mokyklų, rokiškėnas įvertino gimtąjį miestą iš naujo. Jis paneigė tarp jaunimo vyraujančią nuomonę, kad Rokiškyje nėra ką veikti, ir įvardijo jį kaip gražų bei aktyvų miestą.