Alė Gegelevičienė gimė 1944 05 28 Sodelių kaime (Rokiškio r., Juodupės apylinkės), Valerijos ir Jono Pupienių šeimoje, vėliau, mirus tėvui, persikėlė gyventi pas tetą į Keležerių kaimą. Gyveno Lukštinių (Kriaunų sen.), Aleksandravėlės (Obelių sen.) kaimuose, nuo 1974 m. gyvena Rokiškyje.
Gegelevičienė tekstile domisi visą gyvenimą. Pirmųjų įgūdžių įgijo dar vaikystėje, padedama tetos Julijos Davolienės, pas kurią augo. Išmoko megzti, siuvinėti, austi. Dirbo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, „Tulpės“ suvenyrų gamybos įmonėje audėja namudininke. Prasidėjus atgimimui, Kultūros fondo įmonėje „Krėva“ audė audinius tautiniams rūbams. 1987 m. buvo priimta į Tautodailininkų sąjungą. 2012 m. įgijo tautinio paveldo produkto sertifikatą tautinių drabužių gamybai ir šiaudinių sodų pynimui. A. Gegelevičienės darbai eksponuoti daugelyje tautodailės parodų Lietuvoje ir užsienyje, o tautodailininkės sukurtais tautiniais ir baltiškais kostiumais puošiasi ne vienas tautodailininkas ir senosios baltų kultūros mylėtojas.
Žinių sėmėsi savarankiškai studijuodama senąsias tradicinių audinių ir raštų knygas, vartydama lietuvių liaudies meno albumus, lankydama liaudies meno parodas, nagrinėdama Rokiškio krašto muziejaus etnografijos fondus. Nenutoldama nuo lietuviškų tradicijų improvizavo ir kūrė savo spalvinius derinius audiniams, skirtiems sijonams, liemenėms, prijuostėms. Baltus lininius marškinius, skareles siuvinėjo adinuke. Raštus kūrė laikydamasi tam regionui būdingų bruožų. Alė pynė ir Aukštaitijos regionui būdingas juostas. Taip pat mezgė puošnias riešines. Jos kurti tautiniai kostiumai buvo demonstruoti regioninėse ir respublikinėse parodose.
Apie 1980 metus, kartu su dukra Jolanta, vienos pirmųjų Lietuvoje pradėjo domėtis juostų vijimo paslaptimis. Vyras Julius pagamino vijimo priemones – kaladėles. 1985 m. respublikinėje tautodailininkų parodoje dalyvavo ir Alytės sukurtos juostos. Juostoms tautodailininkė naudoja vilnonius siūlus, įvairius vijimo technika išgaunamus raštus. Išpopuliarėjus archeologiniam baltiškam kostiumui, ėmė siūti kostiumus, apkantuotus vytinėmis juostomis. Jais pasipuošė nemažai tautodailininkų, muziejininkų.
Tautinio kostiumo variacijos savitai perteikiamos ir kuriant skudurines lėles. Nors lėlytės nedidelės, bet jos aprengtos pilnai sukomplektuotais tautiniais kostiumais, būdingais skirtingiems Lietuvos regionams. Net smulkiausios detalės sukurtos gana tiksliai.
Dar viena kūrėjos aistra – šiaudiniai sodai. Sodų vėrimui Alė naudoja senovinių veislių ruginius šiaudus. Suvertą sodo kompoziciją puošia paukšteliais, girliandomis, žmonių figūrėlėmis, žvaigždutėmis iš šiaudų, lininiais siūlais. Respublikinės konkursinės tautodailininkų parodos „Aukso vainikas“ regioniniame ture už šiaudinius sodus buvo apdovanota III vietos diplomu.
Be tradicinių, iš XIX a. kilusių lietuvių tautodailės dirbinių Gegelevičienė kuria ir savitus tekstilės dirbinius. Viename darbe dažnai jungiami skirtingų spalvų ir rūšių audiniai, įvairios technikos. Šiuo būdu sukuriami dekoratyviniai namų aplinkos akcentai: nedidelių formatų paveikslėliai ir didesnės apimties sieniniai kilimai; pagalvėlės, staltiesės, servetėles. Tautodailininkės darbuose atsispindi lietuvių liaudies rankdarbiuose išplėtotos tradicijos ir individualus autorės braižas: polinkis vaizduoti augalinius motyvus, juos stilizuoti, naudoti įvairias audimo, nėrimo, siuvinių technikas.
Alė Gegelevičienė – aktyvi bendruomenių renginių dalyvė, demonstruojanti gyvuosius amatus, populiarinanti lietuvių liaudies meną, besidalinanti patirtimi ir mokanti vaikus juostų pynimo ir šiaudinių sodų rišimo amatų. 2019 metais Alė buvo išrinkta Rokiškio krašto metų tautodailininke.
Parodos uždarymas ir susitikimas su autore birželio 8 d. 13 val.
