Šimtametės sodybos dabar išgyvena atgimimą. Nekilnojamojo turto specialistai pastebi, kad žmonės ieško senų vienkiemių ir savo rankomis juos atgaivina. Turizmo specialistai pastebi naują tendenciją – poilsiautojai vis dažniau renkasi poilsį tikrą lietuvišką kaimą primenančioje sodyboje.
Panevėžietė Ingrida Lipnickienė iki šiol save vadino miesto vaiku, tačiau šiandien gyvenimo nebeįsivaizduoja be kaimo. Ji su šeima įsigijo daugiau nei šimtmetį skaičiuojantį vienkiemį ir kardinaliai jį pakeitė. Pasak moters, viską kūrė patys, tai padėjo sustiprinti šeimos ryšį ir daugiau laiko skirti sau.
„Nebėra tos įtampos ir galvoju dabar apie tai, kaip sukurti kokybišką poilsį, o ne kaip daugiau padirbti. Mes esame tos kartos žmonės, kurie, sakykim, gyvenome nepritekliuje ir visada stengėmės daug dirbti, viską aplink pamiršdami. Persikėlusi gyventi čia, išmokau skirti laiko poilsiui, nebe darbas svarbiausia, o kokybiškas geras laikas su šeima, ko mieste tame darbų chaose itin trūko“, – sakė I. Lipnickienė.
Visa šeima prisidėjo prie šimtametės sodybos atnaujinimo. Ingridos vyras ir uošvis apsiėmė daryti visus pagrindinius statybų darbus. Tiesa, ir Ingrida nesėdėjo sudėjusi rankų – išmoko tinkuoti sienas, čiupusi į rankas mentelę, nutinkavo visą namą molio tinku. Neatpažįstamai pasikeitė tik gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, malkinė, visa aplinka liko autentiška. Iki šiol nieko bendra su ūkiu neturėjusi Ingrida įsigijo ir triušių, vištų. „Kas vaikystėje turėjo kaimą, didelį ūkį, tai suaugę prisimena su siaubu, dažnai girdžiu, kad įvardija tai kaip vaikystės traumą. Tai jiems primena sunkų darbą. Kadangi aš neturėjau tokios patirties, tai aš mokausi dabar šitų dalykų ir jau mokausi būdama sąmoninga, suaugusi, brandi asmenybė, ir man tai teikia džiaugsmą“, – pasakojo I. Lipnickienė.
Rokiškio rajone šimtametę sodybą įsigijo Klimovičių šeima. Ją tvarkydami Klimovičiai išsaugojo sodybos autentiškumą ir nusprendė leisti joje apsistoti pavieniams poilsiautojams. Šie ja naudotis gali nemokamai, tačiau turi sutvarkyti aplinką.
„Iš pradžių ieškojom sau tokios sodybos. Nusipirkom seną, apleistą sodybą vidury miškų, kur nėra ryšio, ir mums tai buvo privalumas. Bet, ėmę viską tvarkyti, supratome, kad nespėsime visko vieni ir čia reikalinga nuolatinė priežiūra. Tad sugalvojome ją taip įveiklinti“, – apie sodybos įsigijimą pasakojo Arnoldas Klimovičius. „Iš tikrųjų, gera žinoti, kad tas mūsų namelis bus kam nors naudingas ir kad jis nebus pasmerktas sugriūti kaip daugelis tų senų sodybų, esančių Lietuvoje“, – tęsė Arnoldo žmona Greta Klimovičienė. Panevėžio plėtros agentūros Panevėžys Now atstovė Vilanda Reikalienė sako, kad šimtametės sodybos dabar išgyvena atgimimą. Žmonės kone kasdien teiraujasi apie poilsį kuo senesnėje ir nuošalesnėje sodyboje. „Tas pabėgimas į gamtą, sugrįžimas į kaimą yra tarsi nauja mada. Ir ypač tiems, kas keliauja su vaikais. Tiems, kas nebeturi močiučių kaimuose, tokios sodybos tampa alternatyva. Tėvai savo atžaloms nori parodyti kaimą, supažindinti juos su naminiais gyvuliais, nes, kaip žinia, daugelis vaikų dabar net karvės nebepažįsta“, – teigė V. Reikalienė.
Pasak nekilnojamojo turto agentūros 1partner.lt brokerių vadovo Justino Samo, tokių sodybų poreikis išlieka didelis, tačiau pastebima, kad neretai sandoriai neįvyksta dėl per aukštų kainų. Pardavėjas net ir už seną apleistą sodybą prašo kaip už naują. „Kiekvienam savas turtas yra brangiausias, geriausias, visi turi savų sentimentų ir kartais tie sentimentai perspjauna realią vertę. Dėl to dažniausiai kyla ginčų ir būna kai kurie objektai nenuperkami vien dėl per aukštos, užkeltos, kaip sakant, kainos“, – pasakojo J. Samas. Per metus parduodama apie pusšimtį tokių sodybų. Kainos svyruoja nuo 500 eurų iki pusės milijono ir daugiau eurų. Portalo Aruodas.lt duomenimis, sodybų kainos šiuo metu yra mažesnės, nei buvo per didįjį jų pirkimo bumą pandemijos laikotarpiu. Neatmetama, kad tam įtakos turi geopolitinis nerimas ir palūkanų normos. Kviečiame žiūrėti visą reportažą.
Parengta remiantis: LRT.lt
